grunditus
grunditus, a grunting
grundītus, ūs, m. (grundio), das Grunzen, suis, Cic. Tus. 5, 116 (andere Lesart ›grunnitus‹).
grundītŭs, ūs, m. (grundio), grognement [du porc] : Cic. Tusc. 5, 116.
grunditus, ūs, m.: grugnito.
grūndītus (grūnnītus) ūs, m
- grunnio, a grunting: suis.